Vėžys (liga)

Vėžinės ligos – didelė ligų grupė, kurioms būdingas nekontroliuojamas ląstelių dauginimasis išstumiant ir naikinant aplinkinius audinius ir plitimas per kraują ar limfą į kitas organizmo vietas suformuojant metastazes). Vėžinei ląstelei būdingos ją nuo sveikos ląstelės skiriančios vėžinės savybės. Vėžio priežastis yra dėl paveldimų ir išorės veiksnių susikau

Vėžinės ligos (moksl. neoplazma, neoplazija) – didelė ligų grupė, kurioms būdingas nekontroliuojamas ląstelių dauginimasis išstumiant ir naikinant aplinkinius audinius ir plitimas per kraują ar limfą į kitas organizmo vietas suformuojant metastazes). Vėžinei ląstelei būdingos ją nuo sveikos ląstelės skiriančios vėžinės savybės. Vėžio priežastis yra dėl paveldimų ir išorės veiksnių susikaupę genetinės medžiagos (DNR) pakitimai, arba/ir epimutacijos – išorinės chromatino modifikacijos. Dėl jų sutrinka ląstelės dauginimosi reguliavimas ir ji tampa piktybine. Vėžys gali pažeisti bet kurį organą ir audinį, kiekvienas piktybinis auglys yra skirtingas, būdingas skirtingas augimo greitis, polinkis plisti. Šie skirtumai yra svarbiausia kliūtis ieškant efektyvaus gydymo. Vėžio simptomai priklauso nuo jo rūšies ir išplitimo, organų ir audinių pažeidimo laipsnio.
Vėžį, jo tyrimus, gydymą ir profilaktiką nagrinėjanti medicinos sritis yra onkologija.

Istorija

Vėžys egzistavo visą žmonijos istoriją. Seniausias rašytinis šaltinis apie vėžį yra maždaug 1600 m. pr. m. e. parašytas Edvino Smito papirusas, kuriame minimas krūties vėžys. Hipokratas (apie 460–380 m. pr. m. e.) aprašė keletą vėžio rūšių ir patį susirgimą pavadino graikišku žodžiu καρκίνος karkinos, kurio reikšmė – krabas arba vėžys. Šis pavadinimas kilęs dėl kieto piktybinio naviko išvaizdos, kuriame išsišakojusios venos primena vėžio kojas. Kornelijus Celsus (apie 25 m. pr. m. e. – 50 m. m. e.) graikišką žodį karkinos išvertė į lotynų cancer, taip pat reiškiantį vėžį, ir rekomendavo operaciją kaip gydymo metodą.

Pasibaigus viduramžiams vėl tapo įmanomas kūnų skrodimas mirties priežasčiai nustatyti. Vokiečių profesorius Wilhelm Fabry manė, kad krūties vėžį sukelia pieno krešulys pieno latakuose. Olandų profesorius Francois de la Boe Sylvius, Dekarto pasekėjas, tikėjo, kad visas ligas sukelia cheminiai procesai ir kad rūgštinis limfos skystis yra vėžio priežastis. Jo amžininkas Nicolaes Tulp buvo įsitikinęs, kad vėžys yra užkrečiama liga.

Gydytojas John Hill 1761 m. paskelbė straipsnį, kad tabakas gali sukelti vėžį. Britų chirurgas Percivall Pott XVIII amžiuje pastebėjo, kad kapšelio vėžiu dažniausiai suserga kaminkrėčiai ir kaip priežastį įtarė suodžių ir dervų esančių dūmuose, poveikį. XIX amžiuje atradus anesteziją toliau sparčiai vystėsi vėžio chirurgija. Rudolfas Virchovas tapo mikroskopinės ląstelės patologijos pradininku, jo darbai padėjo pagrindus mikroskopinei vėžio diagnostikai. Buvo nustatyti ryšiai tarp pirminio naviko ir vėžio metastazavimo – plitimo, taip pat pastebėtas hormonų poveikis kai kurių rūšių vėžio augimui.

XX amžiuje progresuojant ląstelės biologijos ir genetikos mokslams išvystytos vėžio atsiradimo teorijos. Nustatyta, kad vėžį gali sukelti ar riziką susirgti padidinti kai kurie virusai. Atrasti rentgeno spinduliai ir jų vėžį sukeliantis poveikis organizmui, taip pat atrastos jų panaudojimo vėžio gydymui galimybės: gimė radioterapija. XX amžiaus antrojoje pusėje atrasti pirmieji chemoterapiniai vaistai. Jų skaičius greitai didėjo ir per keletą dešimtmečių sukurtos modernaus gydymo chemoterapija schemos, kurių dėka nemaža dalis ligonių galėjo būti išgydyti. Gydymo rezultatus dar pagerino kombinuoto gydymo strategija, vienu metu ar tam tikro eiliškumo tvarka skiriant radioterapiją, chemoterapiją ir chirurginį gydymą. XX amžiaus pabaigoje daugėjant žinių apie molekulinę normalios ir vėžio ląstelės biologiją pavyko sukurti pirmuosius prieš vėžio ląstelių receptorius ar kitus žymenis nukreiptus vaistus – vadinamuosius taikinių preparatus, kurie XXI amžiaus pradžioje pasiekė ligonius. Šie modernūs priešvėžiniai vaistai neturi chemoterapijai būdingų nepageidaujamų poveikių ir jų skaičius nuolat didėja. Vėžiu sergantys ligoniai vis dažniau gali būti išgydomi arba su liga gyvena ilgiau.

Terminologija

Skaitant įvairią literatūrą sutinkama pačių įvairiausių vėžio ar su vėžiu susijusių apibrėžimų. Dažniausiai vartojamos sąvokos yra šios:

• Auglys yra kasdienės kalbos žodis, aprašantis tam tikroje vietoje nenormaliai augantį kūno audinį.
• Vėžys yra plačiai kasdienėje kalboje vartojamas terminas, kuriuo paprastai aprašomi visi piktybiniai augliai.
• Neoplazma, arba neoplazija yra labiau mokslinis terminas, jis apibūdina bet kokį nenormalų audinį. Neoplazma gali būti vadinamas ir gerybinis, ir piktybinis auglys.
• Navikas yra žodis, reiškiantis auglį, kuris taip pat gali būti ir gerybinis, ir piktybinis. Iš esmės tai yra neoplazijos sinonimas.
• Tumoras yra tarptautinis terminas, dažnai vartojamas mokslinėje kalboje, tai yra auglio sinonimas.

Medicininis vėžio pavadinimas dažniausiai sudaromas naudojant galūnę -karcinoma arba -sarkoma, rečiau -blastoma – parenkant pagal audinį, iš kurio išsivysto auglys. Priešais šią galūnę prirašomas graikiškas arba lotyniškas organo pavadinimas, šitaip apibūdinant organą, kuriame atsiranda auglys, ir jo rūšį, pavyzdžiui: osteosarkoma (kaulų vėžys), meduloblastoma (nervų sistemos vėžys), cholangiokarcinoma (tulžies latakų vėžys). Apibūdinti vėžį vien tik pagal organą (pavyzdžiui, storosios žarnos vėžys) paprastai nepakanka, kadangi iš viename organe esančių audinių gali išsivystyti tiek sarkoma, tiek limfoma, tiek įvairių rūšių karcinoma, pvz., žr. storosios žarnos vėžys. Kadangi karcinoma yra dažniausias navikas, kasdienėje kalboje, o kartais ir tarp medikų kalbant apie organo vėžį dažniausiai galvojama apie to organo ar audinio karcinomą, pavyzdžiui skrandžio vėžys = skrandžio adenokarcinoma, nors 10% piktybinių skrandžio auglių atvejų sudaro kiti augliai[1].

Klasifikacija

Apibūdinimas skiriamaisiais požymiais

Klinikiniai medicininiai vėžio požymiai vadinami simptomais (žr.žemiau).

Šiuo metu plačiai naudojamas vėžio apibūdinimas dešimtimi jo pagrindinių biologinių savybių: augimo signalų savarankiškumas, nejautrumas augimą stabdantiems signalams, energijos apykaitos perprogramavimas, imuninio atsako slopinimas, genomo nestabilumas ir mutacijos, apoptozės išvengimas, beribis replikacijos potencialas, ilgalaikė angiogenezė, audinių invazijos ir metastazės, naviką skatinantis uždegimas [2]. Toks apibūdinimas susilaukė alternatyvaus bei tikslinančio požiūrio [3][4]. Dešimt biologinių vėžio savybių susieta su beveik trimis dešimtimis ląstelinių procesų [5]. Remiantis naujausiais tyrimais biologinės vėžio savybės susietos su specifiniais žymenimis [6]. Sukurta ir vėžio – sisteminio susirgimo, paliečiančio visą organizmą, teorija [7]. Pagaliau vienas iš garsiojo modelio autorių – D.Hanahan papildė biologinį vėžio apibūdinimą dar keturiais požymiais: – nemutacinis genomo perprogramavimas, polimorfinė mikrobioma, ląstelių senėjimo blokada ir nevaržomas fenotipinis plastiškumas [8].

Bandoma charakterizuoti vėžį dar detalesniame – biocheminiame molekuliniame lygmenyje, kuriame nurodomi epigenetiniai bei genetiniai vėžio vystymosi veiksniai. Jie sąlygoja cheminių signalų kaskadas (angl. „pathway in cancer“ [9]), kurias apibūdina cheminių reakcijų serija, kai ląstelių molekulių grupė kartu valdo ląstelės funkciją, pavyzdžiui, ląstelių dalijimąsi ar ląstelių mirtį. Ląstelė gauna signalus iš savo aplinkos, kai molekulė, pavyzdžiui, hormonas ar augimo faktorius, jungiasi prie specifinio baltymo receptoriaus, esančio ląstelėje ar ląstelės membranoje. Po to, kai pirmoji kelio molekulė gauna signalą, ji suaktyvina kitą molekulę. Šis procesas kartojamas per visą signalizacijos kelią, kol suaktyvinama paskutinė molekulė ir vykdoma ląstelės funkcija. Nenormalus signalinių takų aktyvavimas yra būdingas vėžiui. Kuriami vaistai, skirti tikslinėms molekulėms, dalyvaujančioms šiuose keliuose. Šie vaistai gali padėti išvengti vėžinių ląstelių augimo. Apžvelgti bandymai susieti biologines vėžio savybes ir signalines kaskadas su konkrečiais genų rinkiniais [10].

Epigenetiniai pokyčiai apima DNR ir histonų – baltymų apie kuriuos apsivynioja DNR, modifikacijas: DNR metilinimą, histonų metilinimą, acetilinimą, ubikvitinimą, sumoilinimą, fosforilinimą, ADF ribozilinimą, o taip pat nekoduojančios RNR sąveikas, susijusias su struktūriniais chromatino pokyčiais.[11].

Genetiniame lygmenyje vėžys apibūdinamas su vėžiu susietų genų mutacijų (angl. „driver mutations“) specifika: pobūdžiu, mutacijomis nekoduojančioje DNR dalyje ir paplitimu populiacijose. Jei klinikinės ir biologinės vėžio savybės atskiruose audiniuose yra panašios, tai biocheminiame ir genetiniame lygmenyje yra milžiniška tiek įvairių skirtingų mutacijų, tiek ir piktybėjimo procesų įvairovė, kuri stebima, netgi, atskirose auglio dalyse (angl. „intra-tumour heterogeinity“) [12] , todėl vėžys vadinamas daugelio skirtingų susirgimų, reikalaujančių personalizuoto gydymo, visuma.

Piktybiškumo laipsnis

Onkologijoje vartojamas apibrėžimas Nepiktybiniai navikai, kurie neplinta į kitas kūno vietas bei nepažeidžia aplinkinių audinių, yra sąlyginis. Paprastai „vėžiu“ vadinami tik piktybiniai augliai, tačiau kai kuriais atvejais ir neplintantys į kitas organizmo vietas gerybiniai navikai gali būti grėsmingi. Pavyzdžiui, gerybinis smegenų auglys didėdamas gali užspausti svarbius smegenų centrus ir sukelti sunkius neurologinius pakitimus ar net mirtį. Piktybiniai navikai (vėžiai) perauga, infiltruoja aplinkinius audinius. Priklausomai nuo vėžio rūšies, augimas gali būti invazyvus, kas gali sukelti kraujavimą, organų perforacijas (pavyzdžiui, žarnos ar skrandžio sienelės trūkimą), arba ekspansyvus, kai gretutiniai organai arba audiniai spaudžiami. Dėl spaudimo sutrinka audinių ir organų aprūpinimas krauju ir jie žūva – vystytosi nekrozės. Vėžio ląstelės išskiria kraujagyslių augimą stimuliuojančias medžiagas, šitaip užtikrinant auglio aprūpinimą krauju – deguonimi ir maisto medžiagomis. Vėžio ląstelės kraujagyslių ir limfagyslių tinklu patenka į kitas organizmo vietas ir suformuoja antrinius auglius – metastazes.

Dažnai medicinoje išskiriamos tarpinės formos ir būklės tarp piktybinių ir gerybinių navikų.

• Ikivėžinės būklės (prekancerozės) yra audinio ar organo pakitimai, susiję su didele vėžio atsiradimo rizika. Pavyzdžiui, viena dažniausių ikivėžinių būklių yra gimdos kaklelio intraepitelinė neoplazija.
• Neaiškaus piktybinio potencialo, arba neapibrėžto piktybiškumo navikai yra retų auglių grupė, kurių „elgesys“ gali būti įvairus, kai kuriais atvejais jie linkę neplisti ir augti vienoje vietoje, kitais atvejais anksčiau formuojasi metastazės. Šiai grupei priskiriama nemažai minkštųjų audinių auglių – sarkomų.
• Lokaliai agresyvūs navikai yra nedidelė piktybinių auglių grupė, kuriems būdingas invazyvus, aplinkinius audinius naikinantis augimas, tačiau metastazės į kitus audinius ir organus pasitaiko retai. Klasikinis šios grupės pavyzdys ir dažniausiai sutinkamas navikas yra bazalioma: odos bazalinių ląstelių auglys.

Skirstymas pagal audinį

Istoriškai ir pagal histologinius kriterijus vėžys klasifikuojamas pagal audinį, iš kurio ar kuriame išsivysto. Svarbiausios grupės yra šios:

• Karcinoma yra dažniausia piktybinių auglių rūšis. Ji išsivysto iš epitelio ląstelės: odoje, gleivinėse, mezotelyje, liaukiniame epitelyje.
• Nemažą vėžio ligų grupę sudaro kraujo ląstelių piktybiniai navikai – kraujo vėžys. Leukemija prasideda kaulų čiulpų kamieninėse ląstelėse ar jaunose kraujo ląstelėse, limfoma kyla iš limfinio audinio ląstelių
• Sarkoma vadinami retesni iš jungiamojo audinio išsivystantys navikai. Šiai grupei priskiriami ir kai kurie piktybiniai nervų sistemos navikai.
• Embrioninių ląstelių navikai, arba vadinamieji germinaciniai navikai (teratoma, seminoma, choriokarcinoma) prasideda embrioninėse ląstelėse
• Neuroendokrininės sistemos navikais vadinami iš nervinio vamzdelio ląstelių išsivystantys augliai.