Širdis

Širdis – raumeninis, netaisyklingo kūgio formos, maždaug kumščio dydžio tuščiaviduris vidaus organas, varantis kraują. Du trečdaliai širdies yra kairėje, vienas trečdalis – dešinėje nuo vidurinės krūtinkaulio linijos. Išilgine ašimi širdis pakrypusi įžambiai. Platesnis jos galas, vadinamasis pagrindas (basis), nukreiptas atgal ir į viršų, o smailesnis – virš

Širdis (lot. cor) – raumeninis, netaisyklingo kūgio formos, maždaug kumščio dydžio tuščiaviduris vidaus organas, varantis kraują. Du trečdaliai širdies yra kairėje, vienas trečdalis – dešinėje nuo vidurinės krūtinkaulio linijos. Išilgine ašimi širdis pakrypusi įžambiai. Platesnis jos galas, vadinamasis pagrindas (basis), nukreiptas atgal ir į viršų, o smailesnis – viršūnė (apex) – atsukta žemyn, į kairę ir į priekį. Suaugusiojo širdies viršūnė yra ties penktu tarpšonkauliu (vyrams – 1-2 cm žemiau kairiojo spenelio). Širdies padėtis priklauso nuo žmogaus amžiaus (vaiko – aukščiau, senyvo – žemiau) ir kūno sudėjimo (kresno – aukščiau, liekno – žemiau).

Suaugusio žmogaus širdis yra ~13 cm ilgio, 9 cm ir 7 cm storio; vyro širdis sveria apie 350, moters – apie 300 gramų. Masė priklauso nuo žmogaus amžiaus, fizinio išsivystymo ir veiklos pobūdžio. Žmogaus širdies raumuo ramybės būsenoje vidutiniškai susitraukia apie 72 kartus per minutę.[1] Per vidutinišką 70 metų gyvenimo trukmę širdis išbūna išsiplėtusi apie 40 metų.[2]

Iš širdies pagrindo prasideda 6 stambios kraujagyslės, kuriomis atiteka arba išteka iš širdies kraujas.

Širdies sandara

Širdies sienos sluoksniai

Širdies sieną sudaro trys sluoksniai:

išorinis serozinis sluoksnis – epikardas (epicardium) – širdiplėvės vidinis lapas, kuris suaugęs su miokardu ir jį dengia. Sudarytas iš skaidulinio jungiamojo audinio plokštelės, kuri yra išklota mezotelio.
raumenynas – miokardas (myocardium) – raumeninė širdies skilvelių ir prieširdžių sienelė. Tai pats storiausias širdies sluoksnis. Jo storis yra tiesiogiai proporcingas širdies kameroms tenkančiam krūviui. Storiausias yra kairiojo skilvelio sienos miokardas (apie 15 mm), plonesnis – dešiniojo skilvelio (8 mm) ir ploniausias prieširdžių (4 mm).
vidinis sluoksnis – endokardas (endocardium) – vidinis širdies dangalas, kuris iškloja prieširdžių ir skilvelių vidų, ir visas struktūras, įsikišančias į jų spindį: širdies vožtuvų stygas, speninius raumenis. Endokardą sudaro: endotelis; purus jungiamasis audinys; mioelastinis sluoksnis; poendokardinis sluoksnis.

Žmogaus širdies kameros

Žmogaus širdis susideda iš 4 kamerų: dviejų skilvelių ir virš jų – dviejų prieširdžių. Širdies pertvara dalija širdį į kairiąją (arterinę) ir dešiniąją (veninę) puses.

Dešinysis prieširdis (atrium dextrum) – į jį įteka abi tuščiosios venos, kurios iš viso organizmo atneša veninį kraują.
Dešinysis skilvelis (ventriculus dexter) – iš jo išeina plautinis kamienas (truncus pulmonalis), kuris nuneša veninį kraują į plaučius. Skilvelio siena 5-10 mm storio, susitraukdamas išstumia kraują į plaučius (mažąjį kraujotakos ratą);
Kairysis prieširdis (atrium sinistrum) – į jį atsiveria keturios plautinės venos, kuriomis teka deguonimi įsotintas kraujas (arterinis) iš plaučių.
Kairysis skilvelis (ventriculus sinister) – iš jo išeina aorta, per kurią kraujas pasklinda po visą kūną (į didįjį kraujotakos ratą);

Žmogaus širdies vožtuvai

Dešinįjį skilvelį nuo prieširdžio skiria anga (ostium atrioventriculare dextrum), kurios kraštuose tvirtinasi triburis vožtuvas (valva tricuspidalis), kairįjį skilvelį nuo prieširdžio – dviburis (mitralinis) vožtuvas (valva bicuspidalis). Burių konstrukcija neleidžia kraujui tekėti atgaline kryptimi. Tarp skilvelių ir iš jų išeinančių arterijų dar yra pusmėnuliniai vožtuvai. Pusmėnulinį vožtuvą sudaro trys audinio kišenės, o kiekviena kišenė savo forma primena pusmėnulį. Plaučių pusmėnulinis vožtuvas išsidėstęs tarp dešiniojo skilvelio ir plaučių arterijos. Aortos pusmėnulinis vožtuvas yra tarp kairiojo skilvelio ir aortos.

Širdies vožtuvas yra jungiamojo audinio darinys, kilęs iš embrioninių mezenchimos ataugų, vadinamų širdies vamzdeliais. Vožtuvų lapeliai, uždarantys vožtuvą, yra labai ploni ir lankstūs, tačiau yra atsparūs didelėms apkrovoms. Jie sudaryti iš 3 sluoksnių – pluoštinės,ventrikuliacinės ir akytosios (spongiosa). Šie sluoksniai skiriasi tarpląstelinio užpildo komponentų (kolageno, elastino, proteoglikanų ir kitų molekulių) kiekiu ir sandara. Širdies vožtuvų lapeliuose yra dviejų pagrindinių tipų ląstelių: vožtuvų endotelinės ląstelės, dengiančios vožtuvų lapelių paviršių, ir vožtuvų intersticinės ląstelės, daugiausiai aptinkamos spongiosa sluoksnyje, tačiau randamos ir kituose. Vožtuvų lapeliuose dar yra nedaug lygiųjų bei širdies skersaruožių raumenų ir nervinių ląstelių.

Širdies kraujagyslės

Širdį maitina dešinioji ir kairioji vainikinės arterijos (arteria coronaria dextra, arteria coronaria sinistra). Jos atsišakoja nuo aortos pradžios, lyg vainikai apsupa širdies sienas ir išsiraizgo įvairiose širdies struktūrose. Dešinioji vainikinė arterija – leidžiasi tarp plaučių kamieno ir dešiniosios ausytės ir suskyla į smulkesnes šakas, kurios aprūpina krauju dalį dešiniojo prieširdžio ir skilvelio sienų. Kairioji vainikinė arterija – leidžiasi tarp plaučių kamieno ir kairiosios ausytės. Ties vainikine vaga ji suskyla į priekinę tarpskilvelinę ir apsukinę šakas, kurios aprūpina krauju likusią širdies dalį.

Širdies darbas

Širdis dirba cikliškai. Kiekvieną ciklą sudaro staigus susitraukimas – sistolė (systole), kuri yra darbo fazė, ir ilgas atsipalaidavimas – diastolė (diastole) – poilsio fazė. Pirma susitraukia prieširdžiai, po to – skilveliai. Diastolės trukmė sąlygoja pulso greitį. Sveika širdis ramybėje susitraukia (plaka) 60-80 k./min, naktį – rečiau; vaiko – visada dažniau. Plakimas greitėja dirbant, karščiuojant, susijaudinus. Per parą širdis sutvinksi apie 100 000 kartų.

Per sistolę, susitraukiant širdies raumeniui, iš dešiniojo skilvelio veninis kraujas plūsta į plautinį kamieną, o iš kairio arterinis – į aortą. Per diastolę į skilvelius vėl priplūsta kraujo (arterinio iš plaučių ir veninio iš viso organizmo). Per minutę širdis išstumia apie 4-8 litrus kraujo.

Tinkamą prieširdžių ir skilvelių susitraukimo seką sąlygoja širdies laidžioji sistema, susidedanti iš tam tikrų raumens ląstelių, kurių vienos sukelia, o kitos perduoda nervinį impulsą. jos sudaro mazgus ir pluoštus. Tuščiosios venos sienoje prie angos į dešinį prieširdį yra sinusinis mazgas, dešinio prieširdžio sienoje, prie triburio vožtuvo, – prieširdinis skilvelio mazgas, tarpskilvelinėje pertvaroje – prieširdinis skilvelio pluoštas, kuris dalijasi į kairę ir dešinę atšakas (kojytes) ir išsišakoja skilveliuose.

Sinusinis mazgas vadinamas širdies ritmo vedliu, nes sukelia susitraukimo impulsą (ramybėje 60-80 k./min), sklindantį prieširdžiuose ir į prieširdinį skilvelio mazgą, o iš jo – prieširdiniu skilvelio pluoštu ir šakomis – skilveliuose. Smulkiausios pluošto šakelės perduoda impulsą gebančioms susitraukti širdies raumenų ląstelėms. Širdies automatija tokia tobula, kad tam tikromis sąlygomis širdis gali ilgai plakti atskirta nuo organizmo. Ši savybė palengvina širdies persodinimą. Sinusinio mazgo ritmui sutrikus (aritmija), širdis plaka lėtesniu prieširdinio skilvelio mazgo (40 k./min) arba prieširdinio skilvelio pluošto (30 k./min) ritmu. Širdis gali plakti ne tik rečiau kaip 60 k./min (bradikardija), bet ir dažniau negu 90 k./min (tachikardija). Širdis plaka tuo dažniau, kuo daugiau organizmui reikia kraujo (jame esančio deguonies) ir kuo mažiau širdis jo išstumia per sistoles.