Imuninė sistema – žmogaus ir kitų gyvūnų organų ir audinių sistema, apsauganti organizmą nuo kenksmingų mikroorganizmų, svetimų baltymų ir kitokių svetimkūnių. Imuninės sistemos ląstelės taip pat padeda atsikratyti užkrėstų, senų ar sergančių organizmo ląstelių, įskaitant vėžines ląsteles. Kartais apsaugos mechanizmas sugenda ir imunitetas puola savo organiz

Imuninė sistema – žmogaus ir kitų gyvūnų organų ir audinių sistema, apsauganti organizmą nuo kenksmingų mikroorganizmų, svetimų baltymų ir kitokių svetimkūnių. Imuninės sistemos ląstelės taip pat padeda atsikratyti užkrėstų, senų ar sergančių organizmo ląstelių, įskaitant vėžines ląsteles. Kartais apsaugos mechanizmas sugenda ir imunitetas puola savo organizmo ląsteles. Šis atvejis vadinamas autoimunine liga. Jos pavyzdžiai yra šie: išsėtinė sklerozė, sisteminė raudonoji vilkligė ir kai kurios cukrinio diabeto formos. Alergija tai yra kitas atvejis, kai imunitetas reaguoja į nereikšmingas ir paprastas medžiagas, vadinamas alergenais.

Pagrindinės imuninės sistemos dalys:

  • Apsauginiai (mechaniniai) barjerai
  • Kraujas
  • Limfa
  • Limfiniai audiniai
  • Kaulų čiulpai
  • Užkrūčio liauka (čiobrialiaukė)
  • Blužnis
  • Tonzilės
  • Pejero plokštelės

Imunologijos istorija

Imunologija – mokslas, tiriantis imuninės sistemos sandarą bei funkcijas. Imunitetas pirmą kartą paminėtas 430 m. pr. m. e., maro Atėnuose metu. Tukididas iš Atėnų pastebėjo, jog žmonės, kurie pasveiko nuo praeito ligos protrūkio, galėjo slaugyti sergančiuosius, patys antra kartą nebesusirgdami. XVIIIa. Pjeras Luisas Mopertis atliko eksperimentus su skorpiono nuodais ir pastebėjo, kad kai kurie šunys ir pelės buvo jiems atsparūs. Šiuos bei kitus įgyto imuniteto pastebėjimus vėliau panaudojo Lui Pasteras, kurdamas skiepų technologiją bei mikrobinę ligų teoriją. L. Pastero teorija paneigė kitas tuometines ligų teorijas, pavyzdžiui, “miazmos” (žalingų garų arba blogo oro) teoriją. Tačiau 1891 m. Robertas Kochas įrodė, kad infekcines ligas sukelia mikroorganizmai, ir už tai 1905 m. buvo apdovanotas Nobelio premija. 1901 m., kuomet Volteris Rydas atrado geltonosios karštinės virusą, buvo patvirtinta, jog virusai yra žmogaus patogenai. Iki XIXa. pab. imunologija padarė didžiulę pažangą sparčiai vystantis humoralinio ir ląstelinio imuniteto mokslams. Ypatingai svarbus buvo Polo Erlicho darbas, kuriame pateikta antigenų ir antikunų reakcijos specifiškumą paaiškinanti teorija. Šis indėlis, prisidedantis prie humoralinio imuniteto aiškinimo, buvo pastebėtas ir 1908 m. apdovanotas Nobelio premija, kartu apdovanojant ir ląstelinio imuniteto atradėją I.Mečnikovą.

Baltosios kraujo ląstelės

Vienos svarbiausių imuninės sistemos veikloje yra baltosios kraujo ląstelės (leukocitai):

  • Neutrofilai
  • Bazofilai
  • Eozinofilai
  • Monocitai ir Makrofagocitai
  • Dendritinės ląstelės

ir

  • Limfocitai, dar skirstomi į:
    • B ląsteles
    • T ląsteles
    • Natūralios žudikės

Be baltujų kraujo ląstelių, trombocitai taip pat labai svarbus imuninei organizmo apsaugai užtikrinti. Kartu su fibroblastais trombocitai padeda užtraukti žaizdas ir užkirsti kelią į organizmą plūstantiems patogenams.

Leukocitai, kaip ir kitos kraujo ląstelės, yra gaminamos raudonuosiuose kaulų čiulpuose iš tų pačių kamieninių ląstelių.

Neutrofilai, makrofagai ir eozinofilai veikia kaip fagocituojančios ląstelės, kurios „praryja“ į organizmą patekusius svetimkūnius, negyvas ar pažeistas ląsteles. Makrofagai ir monocitai iš kaulų čiulpų keliauja tiesiai į viso organizmo audinius, kur jie patys pirmieji susiduria su svetimkūniais (monocitai, reikalui esant diferencijuoja į makrofagus). Makrofagai atpažįsta išskirtinias daleles ant bakterijų ir kitų mikroorganizmų paviršiaus, todėl aptikę svetimkūnį greitai jį fagocituoja ir sunaikina. Taip pat makrofagai siunčia aktyvuojančius signalus T ląstelėms taip „įjugdami“ aktyvų imunitetą. Panašiai veikia ir neutrofilai, tačiau jie cirkuliuoja kraujyje, kol gauna signalus migruoti į infekcijos regionus. Eozinofilai taip pat fagocituoja svetimkūnius, tačiau tik tuos, kurie jau pažymėti limfocitų išskirtais antikūnais.

Bazofilai atsakingi už normalų kraujo krešėjimą. Jų dėka esant išoriniams kūno pažeidimams greitai užkertamas kelias infekcijoms patekti į organizmą.

Limfocitai – labiausiai specializuotos imuninės sistemos ląstelės. Jų būna trejopų: B, T limfocitai ir taip vadinamos natūralios žudikės (angl. natural killer cells (NK cells)). T ląstelės atpažįsta ir sunaikina svetimus antigenus; B ląstelės gamina antikūnius skirtingiems antigenams; ląstelės žudikės sunaikina svetimas ląsteles suardydamos jų membraną.

Imuninės sistemos organai ir audiniai

Apsauginiai (mechaniniai) barjerai

Apsauginiai (mechaniniai) barjerai – organizmo ląstelės ir audiniai, kurie saugo nuo mikroorganizmų įsiskverbimo į audinius arba trukdo jiems išplisti. Sąlygiškai skiriami išoriniai ir vidiniai barjerai. Išoriniai barjerai: oda, akių, nosies, burnos ertmės, skrandžio ir kitų organų gleivinė, dėl turimos hialurono rūgšties, lizocimo, betalizino ir kt. saugo organizmo audinius nuo mikroorganizmų įsiskverbimo. Vidiniai barjerai: limfa, limfiniai audiniai, limfoidiniai telkiniai, blužnis.

Limfa ir jos audiniai

Limfa surenka audinių skysčio perteklių kartu su jame esančiais svetimkūniais. Tai papildoma apsauga nuo užkrato. Limfagyslėmis skysčiai patenka į limfmazgius, kuriuose gausu limfocitų.

Limfmazgiai – (nodi lymphatici) mazgo pjūvyje gerai matomos tamsesnė žievinė ir šerdinė medžiagos. Šias medžiagas sudaro lifoidinis audinys. Žievinėje medžiagoje yra daug limfocitų. Limfmazgiai veikti kaip limfos filtras. Limfmazgiai yra randami visame organizme. Jie daugiausia sudaryti iš T ląstelių, B ląstelių, dendritinių ląstelių ir makrofagų ir į šiuos mazgus nuteka skysčiai iš beveik viso žmogaus organizmo. Limfmazgiuose antigenai yra filtruojami iš limfos, o jau filtruota limfa grįžta į apytaką. Panašiai kaip blužnyje, makrofagų ir dendritinės ląstelės, surinkusios antigenus, perduoda svetimkūnius T ir B ląstelėms, prasideda imuninis atsakas.

Blužnis

Blužnis – maišelis pilvo ertmėje šalia skrandžio. Šis organas – baltujų kraujo kūnelių talpykla; esant infekcijai iš blužnies išleidžiami limfocitai imasi priemonių ją pašalinti. Tai yra imuninės sistemos organas, sudarytas iš T-ląstelių, B-ląstelių, NK ląstelių, makrofagų, dendritinių ląstelių ir raudonųjų kraujo kūnelių. Blužnis veikia kaip kraujo filtras ir sugauna antigenus (pašalines medžiagas) iš kraujo, tekančio pro blužnį. Kai makrofagai ir dendritinės ląstelės per kraują atneša antigenus į blužnį, B ląstelės, esančios blužnyje, aktyvuojasi ir gamina didelius antikūnų kiekius. Blužnis taip pat yra vieta, kurioje sunaikinami seni raudonieji kraujo kūneliai (eritrocitai).

Blužnies pašalinimas iš organizmo neturi ypatingų pasekmių, tačiau imuninis atsakas esant užkratui tampa silpnesnis.